Rizikos ir apsauginiai veiksniai
Pagrindinis bendruomenių prevencijos sistemos „Communities That Care“ (CTC; pažodžiui – „Bendruomenės, kurios rūpinasi“) pamatas yra rizikos ir apsauginių veiksnių sąvoka. Dešimtmečius trunkantys tyrimai rodo, kad tam tikros jauno žmogaus gyvenimo sąlygos ir poveikiai didina probleminio elgesio tikimybę, nesvarbu, ar tai psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, smurtas, teisės pažeidimai ar mokyklos nebaigimas. Tai . Kitos sąlygos šią tikimybę mažina ir skatina sveiką raidą. Tai .
Abiejų rūšių veiksnių yra visose jauno žmogaus gyvenimo srityse:
- Asmuo ir bendraamžiai: asmeninės nuostatos, pavyzdžiui, polinkis rizikuoti ir požiūris į probleminį elgesį, aplinka, kurioje jis sukasi, ankstyvieji elgesio modeliai.
- Šeima: auklėjimo stilius, įskaitant priežiūrą ir aiškias taisykles, šeimos vienybė, konfliktai ir pačių tėvų požiūris į probleminį elgesį.
- Mokykla: įsipareigojimas mokyklai, mokymosi sėkmė, mokyklos klimatas ir galimybės dalyvauti.
- Bendruomenė ir vietovė: socialiniai ryšiai, narkotikų ar ginklų prieinamumas, bendros normos ir galimybės įsitraukti.
Šios žinios naudingos todėl, kad daugelis veiksnių yra nespecifiniai. Vienas padidėjęs rizikos veiksnys, pavyzdžiui, menkas įsipareigojimas mokyklai, vienu metu didina kelių problemų riziką, pavyzdžiui, ir narkotikų vartojimo, ir teisės pažeidimų. Stiprus apsauginis veiksnys, pavyzdžiui, šeimos vienybė, taip pat vienodai apsaugo nuo kelių problemų.
CTC šias žinias pritaiko praktikai padėdama bendruomenei, remiantis vietos duomenimis ir visų pirma CTC jaunimo apklausa, nustatyti, kurie rizikos ir apsauginiai veiksniai ryškiausi tarp jos vaikų ir jaunimo. Taip prevencijos planavimas tampa tikslingas ir ekonomiškas: ištekliai nukreipiami ten, kur, kaip rodo vietos duomenys, jų labiausiai reikia.
Socialinės raidos modelis
Raidos teorija, aiškinanti, kaip šie veiksniai veikia ir kaip galima skatinti teigiamą raidą, yra J. Davido Hawkinso ir Richardo F. Catalano sukurtas .
Modelis aprašo, kaip jauni žmonės mokosi socialinio elgesio, tiek prosocialaus, tiek probleminio. Jo centre yra ryšys su socialinėmis grupėmis, skatinančiomis prosocialų elgesį: šeima, mokykla, teigiamos bendraamžių grupės ir platesnė bendruomenė. Stiprūs tokie ryšiai yra vieni svarbiausių apsauginių veiksnių.
Tokie ryšiai susiformuoja ir sustiprėja, kai tenkinamos trys sąlygos:
- Galimybės: vaikams ir jaunimui reikia galimybių aktyviai ir prasmingai dalyvauti šeimos, mokyklos ir bendruomenės gyvenime, prisidėti, prisiimti atsakomybę ir keisti situaciją į gerąją pusę.
- Įgūdžiai: jiems reikia socialinių, emocinių ir pažintinių kompetencijų, kad galėtų pasinaudoti tomis galimybėmis ir įveikti iššūkius, pavyzdžiui, bendravimo, problemų sprendimo ir savireguliacijos įgūdžių.
- Pripažinimas: jų pastangos, įsitraukimas ir prosocialus elgesys turi sulaukti dėmesio, įvertinimo ir pagarbos. Toks pripažinimas sustiprina elgesį ir pagilina ryšį.
Kai yra visos trys sąlygos, jaunuoliai susiformuoja stiprų emocinį ryšį su šiomis prosocialiomis grupėmis. Per jį jie perima grupės vertybes, normas ir įsitikinimus, susikuria sveikas nuostatas ir aiškias savo elgesio normas.
Rezultatas: jauni žmonės, turintys stiprius prosocialius ryšius, dažniau patys elgiasi prosocialiai, teigiamai įsitraukia į bendruomenės gyvenimą ir yra atsparesni neigiamai įtakai. Ir priešingai, silpni ryšiai su prosocialiomis grupėmis arba stiprūs ryšiai su antisocialiomis, pavyzdžiui, su teisės pažeidinėjančiais bendraamžiais, lemia probleminių normų ir elgesio perėmimą.