Religija saugo jaunus žmones nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, delinkventinio elgesio ir psichikos sveikatos problemų. Taip teigia daugiau kaip 270 tyrimų, kelios metaanalizės ir didelės longitudinės kohortos. CTC sistemoje, kuria bendruomenės visoje Europoje remiasi įrodymais grįstai prevencijai vadovauti, religingumas laikomas apsauginiu veiksniu, o dvasingumas neminimas visai. Bet ar įrodymai tokie vienareikšmiai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Ir ką tai reiškia prevencijos praktikai visuomenėse, kurios vis labiau sekuliarėja ir kartu vis įvairesnės savo religijomis?
Atidžiau pažvelgus paaiškėja, kad tyrimų literatūra yra įspūdingos apimties, bet sudėtingesnė, nei leidžia manyti antraštės: joje esama sąvokų susiliejimo, matavimo problemų ir aklų taškų, turinčių realių pasekmių praktikai.
Įrodymai: tvirti, bet ne paprasti
Metaanalitinių įrodymų yra daug. Kelly ir kt. (2015) susintetino 62 tyrimus, kuriuose iš viso dalyvavo 193 656 žmonės, ir nustatė nuoseklią atvirkštinę sąsają tarp religingumo ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, narkotikų vartojimo bei delinkventinio elgesio. Yeung ir kt. (2009) metaanalizėje patvirtino apsauginį poveikį visų rūšių medžiagoms (Zr = −0,16 – mažas, bet statistiškai reikšmingas poveikis). Russell ir kt. (2020) šį rezultatą pakartojo konkrečiai alkoholio vartojimui (Z = −0,21). Yonker ir kt. (2012), atlikę 75 tyrimų, kuriuose dalyvavo 66 273 jauni žmonės, metaanalizę, nustatė efekto dydžius r = −0,17 rizikingam elgesiui ir r = −0,11 depresijai; r, lygus −0,17, reiškia, kad religingumas paaiškina maždaug 3 % rizikingo elgesio kitimo, o tai yra statistiškai įrodoma ir kukli reikšmė. Kalbant apie psichikos sveikatą, Aggarwal ir kt. (2023) sisteminėje apžvalgoje su metaanalize, apėmusioje 25 aukštos kokybės longitudinius tyrimus, nustatė apsauginį dvasinės gerovės poveikį depresijai (r = −0,153), nors būtent šis rezultatas remiasi dviem tyrimais.
Ir atskiri longitudiniai tyrimai piešia nuoseklų paveikslą. Chen ir VanderWeele (2018) tyrime Growing Up Today Study (N = 5 681–7 458, priklausomai nuo rezultato) nustatė, kad reguliarus religinių apeigų lankymas perspektyviai saugo nuo narkotikų vartojimo ir galbūt nuo rūkymo pradžios. Petts (2009) dešimt metų stebėjo 2 472 jaunus žmones pagal duomenų rinkinį NLSY79 ir parodė, kad stabilios dalyvavimo religinėje veikloje trajektorijos siejosi su mažesniu delinkventiniu elgesiu. Kim-Spoon ir kt. (2012) parodė, kad tėvų ir vaiko santykių kokybė moderuoja, ar tarpgeneracinis religingumo perdavimas siejasi su mažesniais paauglių psichologinio distreso simptomais: tėvų religingumas jaunam žmogui naudingas tik tada, kai tėvų ir vaiko ryšys geras.
Tiek apie rezultatų stiprumą. Ypatingo dėmesio verti trys sunkumai.
1 sunkumas: religingumas ir dvasingumas nėra tas pats
Tyrimų literatūroje religija ir dvasingumas dažnai laikomi sinonimais arba sujungiami į „R/D“ (religija ir dvasingumas), o tai užgožia sąvokų skirtumus. Pargament (1999) apibrėžė dvasingumą kaip šventojo paieškas ir suprato jį kaip religijos šerdį, o ne jos priešingybę. Jis aiškiai perspėjo apie paplitusią tendenciją susiaurinti religiją iki institucinės ir idealizuoti dvasingumą kaip grynai individualų. Zinnbauer ir kt. (1997) empiriškai parodė, kad 74 % respondentų save laikė ir dvasingais, ir religingais; populiari dichotomija „dvasingas, bet ne religingas“ apibūdina tik mažumą. Hill ir kt. (2000) perspėjo nesieti dvasingumo su teigiamomis, o religijos – su neigiamomis konotacijomis.
Empirinis skirtumas duoda pamokančių rezultatų. Good ir Willoughby (2014) abi sąvokas nagrinėjo atskirai longitudiniame Kanados paauglių tyrime. Pagrindinis jų rezultatas: institucinis religingumas – apeigų lankymas, organizuota religinė veikla – buvo specifiškai ir tvirtai susijęs su mažesniu psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu, tiek perspektyviai, tiek vienu metu. Asmeninis dvasingumas – transcendencijos patirtys, dvasinės nuostatos – turėjo platesnių sąsajų su bendra gerove, bet nenuspėjo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo pokyčio laikui bėgant. Vitorino ir kt. (2018) Brazilijos imtyje nustatė, kad grupė, kurios dvasingumas didelis, o religingumas mažas, pranešė apie geresnę gyvenimo kokybę, bet ir apie gerokai didesnį nerimą, galbūt todėl, kad dvasinės paieškos be religinės bendruomenės socialinės paramos struktūrų gali kelti egzistencinį nesaugumą.
Išvada: institucinis religingumas ir asmeninis dvasingumas veikia skirtingais mechanizmais. Pirmasis veikia daugiausia per socialinę integraciją, elgesio normas ir prosocialius tinklus, antrasis – per prasmės kūrimą, streso įveiką ir tapatybės formavimą. Kas šiuos du dalykus sumeta į vieną krūvą, nebegali nustatyti, kokie mechanizmai veikia.
2 sunkumas: matavimo problemos ir tautologijos
Koenig (2008) nustatė esminę metodologinę problemą. Daugelyje plačiai naudojamų dvasingumo instrumentų yra teiginių, kurie jau matuoja psichikos sveikatą, pavyzdžiui, „jaučiu vidinę ramybę“ ar „mano gyvenimas turi prasmę“. Susiekite tokias skales su gerove, ir gausite tautologinių rezultatų: sąsaja egzistuoja tik todėl, kad tas pats dalykas buvo išmatuotas du kartus.
Filosofas Thomas Metzinger (2024) dvasingumo sąvokos neapibrėžtumą kritikavo kitu kampu. Anot jo, tai, kas populiariose diskusijose vadinama „dvasingumu“, dažnai lieka konceptualiai neaiškus. Metzingeris laikosi nuomonės, kad kontempliatyvios praktikos, pavyzdžiui, meditacija, yra savarankiška episteminė praktika – sąmoningo pažinimo forma, veikianti nepriklausomai nuo religinių tikėjimo sistemų, bet kaip tik todėl nesuvedama į streso mažinimą ar savireguliaciją. Paaštrinta prevencijos tyrimų kryptimi, kritika skamba taip: ši sritis kartais painioja nešiklį (religiją, dvasingumą) su veikliąja medžiaga (konkrečiais už jų slypinčiais psichosocialiniais mechanizmais).
Ši prieštara nėra religinės patirties atmetimas. Tačiau ji verčia kai ką išsiaiškinti: kai prevencijos tyrimai kalba apie „dvasingumą kaip apsauginį veiksnį“, jie turi įsitikinti, kad tiesiog nematuoja psichikos sveikatos problemų nebuvimo ir nevadina jo jų priežastimi.
3 sunkumas: kam apsauginis veiksnys veikia, o kam ne?
Vienas įrodymų rezultatas nusipelno ypatingo dėmesio, nes parodo tariamai universalių apsauginių veiksnių ribas. Rostosky ir kt. (2007) naudojo nacionaliniu mastu reprezentatyvų duomenų rinkinį Add Health ir šešerius metus stebėjo paauglius iki jaunos suaugusiojo amžiaus. Jų rezultatas: kiekvienas papildomas religingumo vienetas sumažino didžiojo girtavimo šansus 9 %, kanapių vartojimo – 20 %, rūkymo – 13 % (šansų santykiai 0,91, 0,80 ir 0,87), bet tik tarp heteroseksualių jaunuolių. Tarp seksualinių mažumų apsauginis poveikis išnyko visiškai. Autoriai tai aiškino kaip ženklą, kad jauniems žmonėms, religinėse bendruomenėse patiriantiems atstūmimą ar stigmą, tų bendruomenių apsauginio poveikio ne tik nėra, bet jis gali net pakisti į priešingą.
Šis rezultatas pabrėžia, kad apsauginiai veiksniai nėra nuo konteksto nepriklausančios savybės. Jie veikia socialiniuose santykiuose, o kur tie santykiai paženklinti atskirties ar paniekos, apsauginis veiksnys gali tapti rizikos veiksniu. Prevencijos programoms, norinčioms religingumą panaudoti kaip išteklių, tai yra besąlygiška išlyga.
Religingumas CTC modelyje: yra, bet pakraštyje
CTC sistema religingumą savo jaunimo apklausoje fiksuoja kaip apsauginį veiksnį bendraamžių ir individo srityje, operacionalizuojamą pirmiausia religinių apeigų lankymo dažniu. Dvasingumas kaip savarankiškas konstruktas nematuojamas. O religingumo vieta yra periferinė: kai Feinberg ir kt. (2007) sujungė CTC skales, jie nustatė septynis–aštuonis empiriškai nuoseklius veiksnių klasterius, ir religingumas netiko nė vienam. Kim ir kt. (2015) tyrime nagrinėjo penkiolika CTC sistemos veikiamų ; religingumo tarp jų nebuvo.
Prevencijos tyrėjas Andreas Beelmann ne kartą pabrėžė, kad prevencijos tyrimai turi telktis į veiksnius, kuriuos intervencijos gali pakeisti (Beelmann, 2022). Šiuo požiūriu religija ir dvasingumas yra nepatogūs taikiniai: mokyklose vykdomos prevencijos programos negali ir neturėtų daryti jaunų žmonių religingesnių. Beelmann savo socialinės raidos radikalėjimo modelyje taip pat dokumentavo, kad religinė tapatybė ne tik saugo, bet tam tikromis sąlygomis gali tapti rizikos veiksniu – tarpgrupiniams išankstiniams nusistatymams, atsiskyrimui ir, kraštutiniu atveju, radikalėjimui (Beelmann, 2022). Apsauginis veiksnys, kuris priklausomai nuo konteksto virsta rizikos veiksniu, reikalauja diferencijuotesnio vertinimo nei viena skalė jaunimo klausimyne.
Tarpo užpildymas: mechanizmai, o ne paketai
Kaip išspręsti šias įtampas? Ne pasirenkant „arba–arba“, ne nekritiškai pritariant apsauginių veiksnių naratyvui ir ne atmetant religinius išteklius iš esmės, o pakeitus žvilgsnį: nuo „religijos“ ir „dvasingumo“ paketų – prie juos grindžiančių mechanizmų.
Tyrimai tuos mechanizmus yra nustatę: savireguliacija ir impulsų kontrolė; socialinė integracija prosocialiose bendruomenėse; internalizuota moralinė orientacija (CTC modelyje jau užfiksuota kaip „tikėjimas moline tvarka“); tarpgeneracinė religinė socializacija šeimoje (Regnerus, 2003; Petts, 2009); ir tėvų ir vaiko santykių kokybė kaip sąlyga, moderuojanti religinių vertybių perdavimą (Kim-Spoon ir kt., 2012). Visus šiuos mechanizmus galima rasti religiniame ar dvasiniame kontekste, bet nė vienam jų to nereikia. Jaunas žmogus, kuris kongregacijoje randa socialinį priklausymą, aiškias elgesio normas ir suaugusiųjų pavyzdžius, gauna naudos iš tų pačių apsauginių procesų kaip ir jaunuolis sporto klube, gerai vadovaujamoje jaunimo grupėje ar pasaulietinėje dėmesingo įsisąmoninimo programoje.
Didelei Europos daliai tai labai svarbu. Hodapp ir Zwingmann (2018), pirmoje vokiškai kalbančių šalių tyrimų metaanalizėje – 67 tyrimai, 119 575 dalyviai – nustatė, kad svertinė vidutinė koreliacija tarp religingumo ar dvasingumo ir psichikos sveikatos yra vos r = 0,03, t. y. praktiškai nulinė ir mažesnė nei Jungtinių Valstijų duomenys. Tai nėra tų visuomenių trūkumas. Tai rodo, kad sekuliarizuotoje visuomenėje apsauginius mechanizmus teikia kitos struktūros: klubai ir asociacijos, gerovės valstybė, visos dienos mokyklos.
Pasekmės prevencijos praktikai
Kokios išvados iš viso to išplaukia bendruomenių prevencijai?
Pirma: tarptautiniai įrodymai apie religijos ir dvasingumo apsauginį poveikį yra tikri ir pakartoti. Jų ignoruoti būtų taip pat klaidinga, kaip ir pernelyg apibendrinti. Dirbančioms su CTC bendruomenėms tai reiškia, kad religinės bendruomenės yra galimi partneriai – ne kaip intervencijų teikėjos, o kaip vietos, kuriose apsauginiai procesai galbūt jau vyksta.
Antra: „religingumą“ CTC jaunimo apklausoje matuoti apeigų lankymu yra grubu. Taip nepagaunama nei asmeninė tikėjimo reikšmė, nei dvasinės orientacijos už organizuotos religijos ribų. Pageidautina diferencijuotesnė priemonė, atspindinti vis įvairesnį Europos religinį kraštovaizdį, kartu su kultūriškai jautriais instrumentais, atsižvelgiančiais į tautologijos problemą.
Trečia: bet koks religinių apsauginių veiksnių naudojimas prevencijoje turi apmąstyti, kam jis veikia ir kam ne. Rezultatas, kad religingumas neturi apsauginio poveikio ne heteroseksualiems jauniems žmonėms ir gali net pakenkti, nėra išnaša; tai yra universalumo prielaidos išbandymo atvejis.
Ir ketvirta, esmingiau: prevencijos mokslas neturėtų ginčytis, ar religija yra „gera“, ar „bloga“. Vaisingesnis klausimas – kokius psichosocialinius mechanizmus aktyvuoja religinis ir dvasinis kontekstas ir kaip tuos mechanizmus padaryti prieinamus jauniems žmonėms, kurie neturi religinės patirties, kurie religines bendruomenes patiria kaip atskiriančias arba kurie auga visuomenėje, kur institucinė religija daugumai nebeturi svarbaus vaidmens.
Literatūra
Aggarwal, R., Salazar, M. J., Gómez, Y. I. P., Trujillo, G. L., García, D. M. C., & Patel, V. (2023). Religiosity and spirituality in the prevention and management of depression and anxiety in young people: A systematic review and meta-analysis. BMC Psychiatry, 23(1), Article 724. https://doi.org/10.1186/s12888-023-05091-2
Beelmann, A. (2022). A social-developmental model of radicalization: A systematic integration of existing theories and empirical research. International Journal of Conflict and Violence, 16, 1–18. https://doi.org/10.4119/ijcv-3778
Chen, Y., & VanderWeele, T. J. (2018). Associations of religious upbringing with subsequent health and well-being from adolescence to young adulthood: An outcome-wide analysis. American Journal of Epidemiology, 187(11), 2355–2364. https://doi.org/10.1093/aje/kwy142
Feinberg, M. E., Ridenour, T. A., & Greenberg, M. T. (2007). Aggregating indices of risk and protection for adolescent behavior problems: The Communities That Care Youth Survey. Journal of Adolescent Health, 40(6), 506–513. https://doi.org/10.1016/j.jadohealth.2006.09.002
Good, M., & Willoughby, T. (2014). Institutional and personal spirituality/religiosity and psychosocial adjustment in adolescence: Concurrent and longitudinal associations. Journal of Youth and Adolescence, 43(5), 757–774. https://doi.org/10.1007/s10964-013-9989-2
Hill, P. C., Pargament, K. I., Hood, R. W., McCullough, M. E., Swyers, J. P., Larson, D. B., & Zinnbauer, B. J. (2000). Conceptualizing religion and spirituality: Points of commonality, points of departure. Journal for the Theory of Social Behaviour, 30(1), 51–77. https://doi.org/10.1111/1468-5914.00119
Hodapp, B., & Zwingmann, C. (2018). Religiosität/Spiritualität und psychische Gesundheit: Zentrale Ergebnisse einer Metaanalyse über Studien aus dem deutschsprachigen Raum. Spiritual Care, 8(1), 7–21. https://doi.org/10.1515/spircare-2017-0019
Kelly, P. E., Polanin, J. R., Jang, S. J., & Johnson, B. R. (2015). Religion, delinquency, and drug use: A meta-analysis. Criminal Justice Review, 40(4), 505–523. https://doi.org/10.1177/0734016815605151
Kim, B. K. E., Gloppen, K. M., Rhew, I. C., Oesterle, S., & Hawkins, J. D. (2015). Effects of the Communities That Care prevention system on youth reports of protective factors. Prevention Science, 16(5), 652–662. https://doi.org/10.1007/s11121-014-0524-9
Kim-Spoon, J., Longo, G. S., & McCullough, M. E. (2012). Parent-adolescent relationship quality as a moderator for the influences of parents’ religiousness on adolescents’ religiousness and adjustment. Journal of Youth and Adolescence, 41(12), 1576–1587. https://doi.org/10.1007/s10964-012-9796-1
Koenig, H. G. (2008). Concerns about measuring “spirituality” in research. The Journal of Nervous and Mental Disease, 196(5), 349–355. https://doi.org/10.1097/NMD.0b013e31816ff796
Metzinger, T. (2024). Der Elefant und die Blinden: Auf dem Weg zu einer Kultur der Bewusstheit. Berlin Verlag. (anglų k. leidimas: The Elephant and the Blind: The Experience of Pure Consciousness, MIT Press, 2024.)
Pargament, K. I. (1999). The psychology of religion and spirituality? Yes and no. International Journal for the Psychology of Religion, 9(1), 3–16. https://doi.org/10.1207/s15327582ijpr0901_2
Petts, R. J. (2009). Family and religious characteristics’ influence on delinquency trajectories from adolescence to young adulthood. American Sociological Review, 74(3), 465–483. https://doi.org/10.1177/000312240907400307
Regnerus, M. D. (2003). Linked lives, faith, and behavior: Intergenerational religious influence on adolescent delinquency. Journal for the Scientific Study of Religion, 42(2), 189–203. https://doi.org/10.1111/1468-5906.00172
Rostosky, S. S., Danner, F., & Riggle, E. D. B. (2007). Is religiosity a protective factor against substance use in young adulthood? Only if you’re straight! Journal of Adolescent Health, 40(5), 440–447. https://doi.org/10.1016/j.jadohealth.2006.11.144
Russell, B. S., Gordon, A. J., & Luk, J. W. (2020). Assessing the relationship between youth religiosity and their alcohol use: A meta-analysis from 2008 to 2018. Addictive Behaviors, 106, Article 106361. https://doi.org/10.1016/j.addbeh.2020.106361
Vitorino, L. M., Lucchetti, G., Leão, F. C., Vallada, H., & Peres, M. F. P. (2018). The association between spirituality and religiousness and mental health. Scientific Reports, 8(1), Article 17233. https://doi.org/10.1038/s41598-018-35380-w
Yeung, J. W. K., Chan, Y.-C., & Lee, B. L. K. (2009). Youth religiosity and substance use: A meta-analysis from 1995 to 2007. Psychological Reports, 105(1), 255–266. https://doi.org/10.2466/PR0.105.1.255-266
Yonker, J. E., Schnabelrauch, C. A., & DeHaan, L. G. (2012). The relationship between spirituality and religiosity on psychological outcomes in adolescents and emerging adults: A meta-analytic review. Journal of Adolescence, 35(2), 299–314. https://doi.org/10.1016/j.adolescence.2011.08.010
Zinnbauer, B. J., Pargament, K. I., Cole, B., Rye, M. S., Butter, E. M., Belavich, T. G., Hipp, K. M., Scott, A. B., & Kadar, J. L. (1997). Religion and spirituality: Unfuzzying the fuzzy. Journal for the Scientific Study of Religion, 36(4), 549–564. https://doi.org/10.2307/1387689