Trumpai
- Tai, ar parama ir prevencija nukreipiamos į vietovę, ar į atskirą įstaigą, lemia du dalykus: kaip tiksliai pasiekiami ištekliai ir ar mokykla ar darželis atpažįsta save skaičiuose ir pagal juos veikia.
- Atskirai įstaigai svarbūs du dydžiai: kam ji iš tikrųjų tarnauja ir kokia yra joje vykstančio darbo kokybė. Nė vieno jų neatspindi vietovės indeksas. Tačiau patį jauniausių vaikų socialinę aplinką gana gerai aprašo jų vyresnių brolių, seserų ir kaimynų CTC jaunimo apklausa.
- Pirmas CTC bendruomenės žingsnis: kur pradinių mokyklų ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų aptarnaujamos teritorijos sutampa, apklausos rezultatus išskaidyti iki to lygmens; kitu atveju kiekvienos įstaigos sudėtį naudoti kaip sąsają tarp apklausos ir bet kokios finansavimo formulės.
- Ir palikti atvirą strateginį klausimą: nukreipti paramą labiausiai apkrautoms įstaigoms prasminga, bet tai nepakeičia universalaus pagrindo. Abu dalykai priklauso kartu, proporcingai poreikiui.
Kaip paskirstyti išteklius, kad jie pasiektų labiausiai jų reikalingus vaikus: matuojant pagal ar pagal atskirą įstaigą? Į šį klausimą turi atsakyti kiekviena Europos šalis, kuri finansuoja mokyklas ar ikimokyklinio ugdymo įstaigas pagal socialinį poreikį, ir atsakymai skiriasi. Anglijoje taikomas „pupil premium“ (mokinio priemoka) mokamas mokykloms už kiekvieną tinkamą mokinį, taigi seka paskui vaiko aplinkybes į bet kurią mokyklą, kurią vaikas lanko. Nyderlanduose nuo 2019 m. pradinių mokyklų švietimo nepalankios padėties finansavimas skirstomas pagal mokyklos lygmens rodiklį, kurį nacionalinė statistikos tarnyba apskaičiuoja iš kiekvienos mokyklos mokinių charakteristikų. Daugelis kitų sistemų visiškai ar iš dalies vis dar naudoja vietovės nepriteklių indeksus, nes statistika juos pateikia lengviausiai.
Už finansavimo technikos slypi sena socialinės epidemiologijos problema: kuriame lygmenyje duomenimis grįsta prevencija atpažįsta poreikį? Ji liečia ir „Communities That Care“. Ne vienas su vienu: socialinis indeksas yra paskirstymo priemonė, o CTC – visas prevencijos procesas, kuris matuoja poreikį, nustato prioritetus ir parenka, pradeda bei finansuoja programas. Bet abu susiduria su tuo pačiu vieneto pasirinkimu.
Argumentai už įstaigos pasirinkimą
Daugumos Europos miestų mokyklos ir ikimokyklinio ugdymo įstaigos neturi pastovios aptarnaujamos teritorijos. Kur tėvai gali rinktis, mokyklos socialinė sudėtis nukrypsta nuo jos aplinkos sudėties, o mokyklų segregacijos tyrimai rodo, kad daugelyje Europos miestų mokyklos yra labiau segreguotos nei vietovės, kuriose jos veikia, o skirtumo dydis priklauso nuo to, kiek pasirinkimo sistema leidžia (Boterman ir kt., 2019). Ikimokyklinio ugdymo įstaigos, kurias dar laisviau renkamasi, nesiskiria.
Įsivaizduokite du darželius toje pačioje vietovėje, kur nedarbo lygis tas pats: vienas aptarnauja beveik vien vaikus iš nepatikimos padėties namų ūkių, kitas – daugiausia ką tik atvykusių profesionalų šeimų vaikus. Grynai vietovės indeksas abiem suteikia tą patį įvertį ir tą patį finansavimą. Rizika turi pavadinimą: netinkamas išteklių paskirstymas. Įstaigos lygmens rodiklis, sudarytas iš to, kas iš tikrųjų lanko, jo išvengia.
Argumentas turi sąžiningų ribų. Lankomumo rodiklis nepasiekia vaikų, kurie niekada neatvyksta, o visoje Europoje būtent nepalankioje padėtyje esančios šeimos ikimokyklinio ugdymo paslaugomis naudojasi rečiau (Vandenbroeck ir Lazzari, 2014). Be to, daugiau pinigų dar nereiškia geresnės pedagogikos: ką įstaiga daro su papildomais ištekliais, lemia jos proceso kokybė, kasdienė darbuotojų ir vaikų sąveika, kurios nematuoja joks socialinis indeksas (Edwards, 2021).
| Vienetas | Tipinis duomenų šaltinis | Stiprybė | Rizika |
|---|---|---|---|
| Pagal vietovę (apylinkę) | Vietovės nedarbo ar pašalpų gavimo rodiklis | Prieinamas visur; taip pat kai ką pasako apie šeimas, neturinčias vietos jokioje įstaigoje | Neryškus atskirai įstaigai; ekologinė klaida; netinkamas išteklių paskirstymas |
| Pagal įstaigą (atskira mokykla ar darželis) | Mokinių lygmens administraciniai duomenys, sveikatos patikros stojant į mokyklą, pašalpų rodikliai, susieti su gyvenamosiomis vietomis | Atspindi tikrąją sudėtį; įstaigos požiūriu teisingesnis | Reikalauja daug duomenų; jautrus pagal duomenų apsaugos teisę; pasiekia tik lankančius vaikus; nematuoja proceso kokybės |
Sena problema: ekologinė klaida
Prieštaravimas yra ne administracinė smulkmena, o socialinės epidemiologijos klasika. Iš vietovės charakteristikos, tokios kaip kvartalo pašalpų gavimo rodiklis, negalima patikimai daryti išvadų apie atskirus žmones; tai ekologinė klaida (Lancaster ir Green, 2002). Rajono socialinė struktūra tinkamai aprašo kontekstą. Ji nepasako, kam tarnauja konkreti to rajono įstaiga. Būtent čia įstaigos lygmens argumentas stiprus.
CTC tokia mintis pažįstama. Anoniminė jaunimo apklausa matuoja ir šeimoje, mokykloje, bendraamžių grupėje ir bendruomenėje, naudodama skales, patvirtintas Jungtinėse Valstijose ir Europos adaptacijose (Arthur ir kt., 2002; Reder ir kt., 2024). Visas instrumento tikslas yra tas, kad rizika ir apsauga skiriasi nuo vienos bendruomenės prie kitos ir kad šie vietos lygiai nuspėja vietos rezultatus, todėl apklausos teritorija ir teritorija, kurioje veikia koalicija, turi sutapti (Hawkins ir kt., 2004). Praktiškai rezultatai išskaidomi iki mažų vienetų: pagal klasių pakopą, mokyklą ir vietovę, o mokykloms pritaikytos modelio versijos pagal savo sandarą veikia atskiros įstaigos lygmeniu. Kitaip tariant, CTC jau priartina vaizdą. Jauniausiems vaikams, kurių nepasiekia jokia jaunimo apklausa, šis vaizdas aplinką aprašo apytiksliai, nes šeimos yra tos pačios. Atskiram darželiui specifiška lieka jo sudėtis, kam jis tarnauja, ir proceso kokybė. Nė vieno jų nepateikia vietovės indeksas.
Tikrasis ginčas: tikslinis ar universalus?
Sunkesnis klausimas yra ne matavimo lygmuo, o strategija. Nukreipti papildomą paramą į keletą labiausiai apkrautų įstaigų yra intuityvu ir atrodo teisinga. Bet Geoffrey Rose prevencijos paradoksas yra įspėjimas: daugiau atvejų paprastai kyla iš plačios pasiskirstymo vidurio dalies nei iš kraštutinės uodegos, ir kas išrenka tik viršūnes, praleidžia daugumą nepalankioje padėtyje esančių vaikų, išsibarsčiusių po nepastebimas įstaigas (Rose, 1985). Prie to prisideda ir etiketės kaina – stigma, kuri paprastai atgraso nuo pagalbos ieškojimo, o ne skatina jį (Rüsch ir Thornicroft, 2014). CTC pati yra universali bendruomenės sistema, ir socialinio indekso atvejų paieškos logika su ja yra tikroje įtampoje.
Įtampa neišsprendžiama pasirenkant pusę, bet ją išsprendžia Michaelo Marmoto proporcingasis universalizmas: universalus pagrindas visiems, o intensyvumas auga proporcingai poreikiui (Carey ir kt., 2015). Tai suderinama su abiem pozicijomis: su finansavimo indeksu, suprantamu kaip laipsniška skalė, o ne slenkstis, kurį papildo universalios priemonės, tokios kaip prieinamumas ir ankstyvoji parama šeimai, ir su CTC, kuri derina universalią sistemą su tiksliai nukreiptomis programomis. Socialinė nelygybė vaikų mokymesi atsiranda anksti ir paskui mokyklos metais išlieka stebėtinai stabili, kaip parodė Vokietijos kohorta, stebėta nuo kūdikystės iki šešiolikos metų (Skopek ir Passaretta, 2021). Ankstyva parama su universaliu pagrindu ir didesne parama ten, kur jos reikia daugiau, yra požiūris, kuris greičiausiai ją įveiks.
Kodėl artumas veikia ir kiek tai kainuoja
Yra antra priežastis, kodėl vienetas svarbus, be tikslumo. Kuo arčiau įstaigos yra duomenys, tuo lengviau ji juose atpažįsta save ir tuo lengviau seka veiksmai. Tai žino mokyklų tobulinimo tyrimai: grįžtamasis ryšys duomenimis keičia praktiką tik tada, kai „duomenys“ tampa „mūsų duomenimis“ (Geijsel ir kt., 2010). Suvestiniai vietovės skaičiai yra apie „apylinkę“; įstaigos lygmens skaičiai – apie „mus“. Ar tas pats galioja ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, neįrodyta, bet tai pagrįstas lūkestis ir patikrinamas. CTC bendruomenė galėtų palyginti, ar įstaiga juda greičiau po grįžtamojo ryšio savo lygmeniu nei po plikos vietovės skaičiaus.
Tas artumas turi kainą. Atskirų vaikų gyvenamųjų vietų susiejimas su mažų teritorijų pašalpų rodikliais, kaip daro kai kurie įstaigos lygmens rodikliai, yra jautrus pagal duomenų apsaugos teisę, nes jautrias charakteristikas nuleidžia iki lygmens, kuriame gali būti paveiktos pavienės šeimos. Ta pati priežiūra taikoma ir pačiai CTC: kuo smulkiau išskaidoma anoniminė apklausa, tuo greičiau maži grupių dydžiai gali leisti identifikuoti asmenis. Tikslumą reikia sverti su privatumu, juolab prevencijos sistemoje, kuri gyvena iš anonimiškumo ir duomenų minimizavimo. CTC jaunimo apklausa rezultatus teikia tik klasių pakopos ar vietovės lygmeniu, niekada atskiriems asmenims ar atskiroms klasėms, kaip tik dėl šios priežasties.
Kur tai mus palieka
Reikėtų palikti atvirus du dalykus. Įstaigos požiūris nepakeičia vietovės požiūrio: darželis gali būti kontaktinis taškas aplinkinėms šeimoms net ir vaikams, kurie jo nelanko, o tam aplinka svarbi. Ir indeksas nėra automatas: ar jis apskritai sukuria kokią nors paskatą, priklauso nuo to, kaip jis apskaičiuojamas, o dauguma indeksų įstaigas lygina tarpusavyje, o ne matuoja absoliutų poreikį.
Produktyvus branduolys išlieka. „Vietovė ar įstaiga“ yra projektavimo klausimas kiekvienai duomenimis grįstai prevencijos pastangai, o ne ypatinga ikimokyklinio ugdymo finansavimo problema. CTC bendruomenėms praktikoje tai reiškia: kur pradinių mokyklų ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų aptarnaujamos teritorijos sutampa, apklausos rezultatus galima išskaidyti iki to lygmens; kur nesutampa, kiekvienos įstaigos sudėtis yra bendra sąsaja tarp apklausos ir bet kurio socialinio indekso. Ir tai reiškia atvirai įvardyti kiekvieno vieneto ribas, o tai yra mažiausia, ką bendruomenė skolinga įstaigoms, kurių prašo veikti pagal savo skaičius.
Literatūra
Arthur, M. W., Hawkins, J. D., Pollard, J. A., Catalano, R. F., & Baglioni, A. J. (2002). Measuring risk and protective factors for substance use, delinquency, and other adolescent problem behaviors: The Communities That Care Youth Survey. Evaluation Review, 26(6), 575–601. https://doi.org/10.1177/0193841X0202600601
Boterman, W., Musterd, S., Pacchi, C., & Ranci, C. (2019). School segregation in contemporary cities: Socio-spatial dynamics, institutional context and urban outcomes. Urban Studies, 56(15), 3055–3073. https://doi.org/10.1177/0042098019868377
Carey, G., Crammond, B., & De Leeuw, E. (2015). Towards health equity: A framework for the application of proportionate universalism. International Journal for Equity in Health, 14, 81. https://doi.org/10.1186/s12939-015-0207-6
Edwards, S. (2021). Process quality, curriculum and pedagogy in early childhood education and care (OECD Education Working Papers No. 247). OECD Publishing. https://doi.org/10.1787/eba0711e-en
Geijsel, F. P., Krüger, M. L., & Sleegers, P. J. C. (2010). Data feedback for school improvement: The role of researchers and school leaders. The Australian Educational Researcher, 37(2), 59–75. https://doi.org/10.1007/BF03216922
Hawkins, J. D., Van Horn, M. L., & Arthur, M. W. (2004). Community variation in risk and protective factors and substance use outcomes. Prevention Science, 5(4), 213–220. https://doi.org/10.1023/B:PREV.0000045355.53137.45
Lancaster, G., & Green, M. (2002). Deprivation, ill-health and the ecological fallacy. Journal of the Royal Statistical Society: Series A (Statistics in Society), 165(2), 263–278. https://doi.org/10.1111/1467-985X.00586
Reder, M., Runge, R. A., Schlüter, H., & Soellner, R. (2024). The German Communities That Care Youth Survey: Dimensionality and validity of risk factors. Frontiers in Public Health, 12, 1472347. https://doi.org/10.3389/fpubh.2024.1472347
Rose, G. (1985). Sick individuals and sick populations. International Journal of Epidemiology, 14(1), 32–38. https://doi.org/10.1093/ije/14.1.32
Rüsch, N., & Thornicroft, G. (2014). Does stigma impair prevention of mental disorders? The British Journal of Psychiatry, 204(4), 249–251. https://doi.org/10.1192/bjp.bp.113.131961
Skopek, J., & Passaretta, G. (2021). Socioeconomic inequality in children’s achievement from infancy to adolescence: The case of Germany. Social Forces, 100(1), 86–112. https://doi.org/10.1093/sf/soaa093
Vandenbroeck, M., & Lazzari, A. (2014). Accessibility of early childhood education and care: A state of affairs. European Early Childhood Education Research Journal, 22(3), 327–335. https://doi.org/10.1080/1350293X.2014.912895