„Communities That Care“: kilusi iš socialinio darbo ir turinti poveikio įrodymų

Įvadas: socialinio darbo vaikas

Dažniausias nesusipratimas dėl „Communities That Care“ (CTC) yra tas, kad šis požiūris esą pernelyg orientuotas į trūkumus: per daug nutolęs nuo kasdienio gyvenimo, pernelyg technokratiškas, importuotas iš visuomenės sveikatos srities ir dalijantis klausimynus bei metodinius vadovus praktikų galvų viršum. Ši prielaida klaidinga. CTC kilo ne iš svetimos profesinės kultūros, o iš paties socialinio darbo. Ją sukūrė Vašingtono universiteto Socialinio darbo mokyklos Social Development Research Group (Socialinės raidos tyrimų grupė), vadovaujama J. Davido Hawkinso ir Richardo F. Catalano, o jos autoriai ją aiškiai apibūdina kaip „a model of social work practice“ (socialinio darbo praktikos modelį), grindžiamą keturiais pagrindiniais profesijos principais: įrodymais informuota praktika, ekologiniu pagrindu (žmogus aplinkoje), stiprybių akcentavimu ir teisingumo skatinimu (Haggerty ir Shapiro, 2013).

Taigi CTC įkūnija profesinį socialinio darbo idealą ir sieja jį su tuo, kas profesijai tradiciškai buvo sunku: sistemingais poveikio įrodymais viso sistemos lygmeniu. Dar daugiau, šis požiūris atsako į problemas, kurias socialinis darbas su vaikais ir jaunimu Europoje, kaip ir kitur, jau seniai diagnozavo pats savyje. Todėl tikrasis klausimas ne tas, ar CTC tinka socialiniam darbui, o ką ji jam prideda.

Vis dėlto praktikų abejones verta vertinti rimtai: nerimą dėl dėmesio trūkumams, gyvenamosios patirties ir profesinio santykio nepaisymą, „technokratizacijos“ riziką, kai pedagoginį taktą išstumia griežtas metodinio vadovo laikymasis. Šis prieštaravimas turi garbingą šerdį: Luhmanno ir Schorro (1982) aprašytą „švietimo technologijos deficitą“ – įžvalgą, kad sistemoms, kurios siekia keisti žmones, pavyzdžiui, švietimui ir socialiniam darbui, struktūriškai trūksta patikimos priežastinės technologijos, nes jų pašnekovas yra dalyvaujantis, savarankiškai apsisprendžiantis subjektas. Šiame straipsnyje šie prieštaravimai tikrinami pagal socialinio darbo vadovaujančius principus, išdėstoma, ką CTC prideda prie vaikų ir jaunimo paslaugų, ir atsargiai skaitomi įrodymai, kurių pagausėjo.

Socialinio darbo vadovaujantys principai

Socialinį darbą su vaikais ir jaunimu formuoja principai, pagal kuriuos reikia matuoti bet kokią prevencijos sistemą. Žodynas įvairiose šalyse skiriasi, esmė išlieka.

• Orientacija į kasdienį gyvenimą: siekiama padaryti galimą sėkmingesnį kasdienį gyvenimą pačioje kasdienio gyvenimo terpėje, gerbiant tai, kaip žmonės jau įveikia sunkumus išgyvento laiko, išgyventos erdvės ir socialinių santykių dimensijose (Grunwald ir Thiersch, 2018). Iš to išplaukia artumo principas: priemonės, remiančios „vietoje“ jau esamus išteklius, turi pirmenybę prieš tas, kurios kuria savo tvarką ir pakeičia paties žmogaus pasaulį.
• Orientacija į išteklius ir įveikos gebėjimus: centre yra stiprybės ir įveikos darbas, o ne trūkumai. Böhnischo gyvenimo įveikos paradigma apibūdina siekį veikti kritinėse situacijose, kai kyla grėsmė psichosocialinei pusiausvyrai, ir susieja jį su socialinėmis struktūrinėmis sąlygomis (Böhnisch, 1997). Tai tiltas į rizikos veiksnių ir apsauginių veiksnių logiką.
• Orientacija į vietovę: vietove grįsta praktika remiasi tuo, ko žmonės nori ir kas jiems įdomu, teikia pirmenybę aktyvinančiam darbui, o ne globai, orientuojasi į asmeninius ir vietos išteklius, dirba peržengdama tikslinių grupių ir skyrių ribas ir remiasi paslaugų tinklaveika bei bendradarbiavimu (Budde ir kt., 2006).
• Dalyvavimas ir galių suteikimas: Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis suteikia kiekvienam vaikui teisę būti išklausytam visais jį liečiančiais klausimais pagal jo amžių ir brandą, o dauguma Europos vaiko gerovės įstatymų pakartoja šią pareigą viešosioms paslaugoms. Profesiškai tai reiškia rimtai vertinti tuos, kuriems tarnaujame, kaip savo padėties ekspertus. Galių suteikimas veikia keturiais lygmenimis – individo, grupės, institucijos ir bendruomenės (Herriger, 2014) – ir, jei jis susiaurinamas iki individo lygmens, struktūrinės problemos tyliai nepolitizuojamos.

Ką CTC prideda prie vaikų ir jaunimo paslaugų

Socialinis darbas pats įvardija savo silpnąsias vietas. Nacionaliniame Vokietijos į rezultatus orientuotų jaunimo paslaugų vertinime užfiksuota, kad sisteminių poveikio tyrimų socialinėje pedagogikoje ir socialiniame darbe beveik nėra, o didžiąją dalį to, kas už juos laikoma, sudaro savivertinimai, formuojamieji vertinimai ir apklausos (Albus ir kt., 2010). Kitų Europos šalių skaitytojai atpažins šią padėtį ir jos palydovus: paslaugų uždarumą atskiruose skyriuose, dėl kurio sunku sukurti pritaikytas, tarpžinybines sistemas (Früchtel ir kt., 2013); vaikų paslaugų planavimą, kuriam trūksta duomenų ir kuriame nėra pareigos atlikti integruotą smulkių teritorinių vienetų stebėseną (Gehne ir Schröpler, 2020); ir prevencijos dilemą, kai bendrosios paslaugos pasiekia grupes, kurioms rizika niekada nebuvo didelė, o labiausiai apkrautas grupes pasiekia mažiausiai (Bauer, 2005) – atvirkštinės priežiūros dėsnį jaunimo darbo srityje. Visa tai – patiriant dvigubą spaudimą pagrįsti save, kurį kelia ribotas biudžetas ir augantis skepticizmas dėl poveikio (Albus ir kt., 2010).

Būtent šiose vietose CTC ir pradeda veikti, paversdama paties socialinio darbo vadovaujančius principus iš programinių nuostatų patikrinama praktika:

• Įpareigojantis bendradarbiavimas. CTC suveda prie vieno stalo kitaip atskirtus skyrius – jaunimo reikalų, mokyklas, sveikatos apsaugą, policiją, pilietinę visuomenę – ir rizikos bei apsauginių veiksnių pavidalu suteikia jiems bendrą profesinę kalbą. Laukiamas poveikis didėja kartu su aprėptimi: „the greater the number of sectors involved in CTC, the greater the expected community-level change“ (kuo daugiau sektorių dalyvauja CTC, tuo didesnių pokyčių galima tikėtis bendruomenės lygmeniu; Haggerty ir Shapiro, 2013). Ketinimų bendradarbiauti deklaracija virsta nuolatine darbo struktūra – bendruomenės taryba.
• Išmatuotas poreikis. Ten, kur planavimas kitaip remiasi intuicija ir tuo, kas atsitiktinai siūloma, CTC naudoja anoniminę jaunimo apklausą, kad sudarytų smulkaus teritorinio vieneto profilį: kurie rizikos veiksniai iš tikrųjų padidėję ir kurie apsauginiai veiksniai iš tikrųjų silpni, ir pagal tai nustato prioritetus. Šis instrumentas patvirtintas keliose Europos šalyse; pavyzdžiui, vokiškoji versija yra psichometriškai patikima ir pagrįsta atžvilgiu smurto, delinkventinio elgesio, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ir depresijos simptomų (Reder ir kt., 2024). Planavimas, kuriam trūksta duomenų, gauna empirinį savo vietovės vaizdą.
• Išbandytos programos. Prioritetiniai veiksniai susiejami su programomis, kurių poveikis buvo išbandytas, per veiksmingų programų registrą: Europos registrą Xchange arba nacionalinį, kur jis yra (Brender ir kt., 2024, aprašo Vokietijos registrą). Pasirinkimą nebeapsprendžia prieinamumas ir įprotis; jį apsprendžia įrodytas poveikis. Tai metodologinis atsakas į poveikio spragą, kurią profesija įvardija pati savyje.
• Prevencija pagal poreikį. Kadangi CTC veikia vietovė po vietovės ir daugiau investuoja ten, kur našta didesnė, ji laikosi to, ką Marmot apžvalga vadina „proportionate universalism“ (proporcingasis universalizmas): paslaugos iš esmės lieka visuotinės, bet jų intensyvumas didėja kartu su vietovės nepritekliumi (Marmot Review, 2010). Rose’o terminais, CTC keičia visą bendruomenės rizikos pasiskirstymą, o ne išrenka pavienius didelės rizikos atvejus (Rose, 1992). Tai sušvelnina prevencijos dilemą tarp vietovių. Bet jos nepanaikina (žr. toliau).
• Struktūra vietoj projekto. CTC investuoja į savivaldybės pajėgumų kūrimą, o ne į dar vieną laiko atžvilgiu ribotą projektą – tai atsakas į liūdnai pagarsėjusią prevencijos projektinę formą ir su ja susijusį tvarumo trūkumą (Wohlgemuth, 2009). Pirmieji Vokietijos duomenys rodo, kad didesnių pajėgumų savivaldybės ne tik dažniau dirba remdamosi įrodymais; jų paaugliai ir mažiau vartoja alkoholio, tabako ir narkotikų, o tai ir yra tai, ko siekiama prevencija (įrodyta kaip sąsaja, kol kas ne kaip priežastinis poveikis; Birgel ir kt., 2024).
• Teisėtumas per sąnaudas ir naudą. CTC yra viena iš nedaugelio prevencijos strategijų, turinčių tvirtą ekonominį balansą: ilgalaikis JAV tyrimas baigėsi maždaug 12,90 JAV dolerio grąža už kiekvieną investuotą dolerį (Kuklinski ir kt., 2021) – argumentu, kuris savivaldybės prevenciją išveda iš gynybinės pozicijos.

Tai, kad CTC nėra vien rizikos valdymas, išplaukia iš jos teorijos. Socialinės raidos modelis teigia, kad galimybės prosocialiai dalyvauti, įgūdžiai ir pripažinimas stiprina ryšį su prosocialiais žmonėmis ir institucijomis ir kad šis ryšys veikia prieš antisocialų elgesį (Catalano ir Hawkins, 1996). Todėl CTC matuoja ir tikslingai stiprina apsauginius veiksnius (Walter ir kt., 2023), o tai priartina ją prie pozityvios jaunimo raidos požiūrio – kompetencijos, ryšio, saviveiksmingumo ir prosocialių normų ugdymo (Catalano ir kt., 2004) – ir prie salutogeninio požiūrio į sveikatos sąlygas salutogenezės prasme (Raithel, 2011). O baimė dėl technokratizacijos? Svarbu skirti kas (kokia programa) ir kaip (jos pedagoginis įgyvendinimas), jei įrodymai suprantami teisingai: jie praktikui duoda ne „direct rules or guidelines“ (tiesioginių taisyklių ar nurodymų), o „plausible hypotheses for intelligent problem solving“ (tikėtinų hipotezių protingam problemų sprendimui; Otto ir kt., 2009). Būtent šis klausimas – kokių žinių reikia socialiniam darbui ir kiek tolimas gali būti veiksmingumo teiginys – jau seniai formuoja profesijos diskusiją (Otto ir kt., 2010); tai ir įspėjimas nesiaurinti „poveikio“ iki linijinės sampratos, kuri neatspindi socialinės pedagoginės veiklos sudėtingumo (Oelerich ir Otto, 2011). Įrodymai informuoja profesinį sprendimą, bet jo nepakeičia. Tai ir yra refleksyvus profesionalumas.

CTC Europos socialinio darbo kraštovaizdyje

Disciplinos požiūriu CTC priklauso bendruomenės telkimo tradicijai – aktyvinančiai, dalyvaujamajai, į išteklius orientuotai ir tarpsektorinei socialinio darbo linijai, kurią Haggerty ir Shapiro (2013) aiškiai įvardija kaip šio požiūrio namus (apie vokiškai kalbančių šalių tradiciją žr. Stövesand ir kt., 2013) ir kuri Europoje vadinama įvairiai: community work, community development, Gemeinwesenarbeit, travail social communautaire, opbouwwerk. Profesiškai ji tiesiogiai susijusi: dauguma Europos vaiko gerovės įstatymų greta apsauginio turi prevencinį, skatinamąjį įgaliojimą, o dauguma įpareigoja vietos valdžią planuoti vaikų ir jaunimo paslaugas pagal poreikį. CTC duomenimis grįstas prioritetų nustatymas yra būdas vykdyti antrąją pareigą. Sprendimus priima pagrindinių vietos lyderių grupė ir veiklą organizuojanti bendruomenės taryba, kurioje turėtų būti atstovaujama svarbiausioms vietos institucijoms (Walter ir kt., 2023). Vokietijoje, kur CTC nuo 2009 m. pirmiausia buvo išbandyta trijose vietovėse, dalyvavę specialistai iš esmės priėmė programos logiką (Schubert ir kt., 2013); nuo to laiko šis požiūris išplito savivaldybėse keliose federalinėse žemėse ir kai kuriose kitose Europos šalyse, kaip nurodoma puslapyje Europa.

Dalyvavimas čia nėra šalutinis klausimas, o veikimo principas. CTC vyksta per penkis etapus ir sukuria plačią koaliciją iš pagrindinių lyderių, praktikų, gyventojų, tėvų ir jaunų žmonių, o tai prioritetus, programų atranką ir įgyvendinimą palieka vietos rankose ir paverčia bendruomenę savo veiksmų plano savininke (Hawkins ir Catalano, 1992; Haggerty ir Shapiro, 2013). Jaunų žmonių požiūris iš tikrųjų yra viso proceso pradžios taškas: jų anoniminiai pranešimai apie save CTC jaunimo apklausoje – visos vietovės visuotinis surašymas – lemia diagnozę ir kartu priemonių pasirinkimą. Dar reikia sureguliuoti tik tiesioginio bendro sprendimo gylį. Kas priklauso koalicijai, sprendžiama vietoje (Haggerty ir Shapiro, 2013), todėl formalaus jaunimo dalyvavimo laipsnis įvairiose vietovėse skiriasi – tai vietos sprendinio, o ne modelio klausimas.

Taip suprasta CTC nėra vietove grįsto socialinio darbo konkurentė, o jo veikimo sistema: ji daro pripažintus, bet retai įgyvendinamus principus – išteklių požiūrį, tarpsektorinę tinklaveiką, aktyvinantį, o ne globojantį darbą – pasiekiamus kaip procesas ir atvirus patikrinimui. Šerdyje lieka vienas įtampos taškas. Vietove grįstas socialinis darbas remiasi aiškiai išreikšta žmonių valia, o ne iš išorės apibrėžtu poreikiu (Hinte ir Treeß, 2014); CTC, priešingai, prasideda nuo epidemiologiškai išmatuoto rizikos profilio. Suderinti duomenimis grįstą prioritetų nustatymą su paveiktųjų valia požiūris savaime neišsprendžia; šią užduotį jis perduoda vietos praktikai. Skaudžioji vieta bet kuriuo atveju yra ne tiek profesinis tinkamumas, kiek tęstinumas. Ką bet kurios šalies teisinė sistema numato prevencijos struktūrinei pusei – koordinavimui, o ne programoms, – praktikoje tai paprastai būna antraeilė galimybė, priklausanti nuo savivaldybės bendro finansavimo. Vietos koordinavimas bent pusės etato apimtimi turi būti užtikrintas nuolat, kitaip požiūris išlieka priklausomas nuo pavienių asmenų (Schubert ir kt., 2013).

Ką rodo veiksmingumo tyrimai

Pastaraisiais metais įrodymų tapo daugiau ir jie tvirtesni. Jų pagrindas – tyrimas Community Youth Development Study, bendruomenių lygmens atsitiktinių imčių kontroliuojamasis tyrimas 24 JAV bendruomenėse su 4407 paaugliais. Iš jo gaunamos patikimiausios išvados. Jungtinėse Valstijose CTC maždaug ketvirtadaliu sumažino kaupiamąją riziką paauglystėje nešiotis pistoletą (OR 0,76; 95 % PI 0,70–0,84; Rowhani-Rahbar ir kt., 2023) – tai pagrindinis smurto rodiklis JAV kontekste, kuris nėra tiesiogiai perkeliamas į Europą. O sulaukus 23 metų, praėjus dvylikai metų nuo programos pradžios, jauni suaugusieji, užaugę CTC bendruomenėse, vis dar dažniau nuolat susilaikė nuo alkoholio ir narkotikų; sąnaudų ir naudos analizė, besiremianti pavieniais reikšmingais rezultatais, nors elgesio poveikis apskritai buvo kuklus, nustatė maždaug 7150 JAV dolerių grynąją naudą vienam asmeniui (Kuklinski ir kt., 2021). Ir už tyrimo sąlygų ribų, įprastinėje praktikoje 388 Pensilvanijos mokyklų apygardose ir beveik 471 000 apklausų, CTC apygardose buvo mažesnis psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, delinkventinis elgesys ir depresija (nuo mažo iki vidutinio dydžio; Chilenski ir kt., 2019). Australijos sąnaudų ir naudos išvada (maždaug 2,6 Australijos dolerio už kiekvieną dolerį; Abimanyi-Ochom ir kt., 2024) ir neseniai gauta smurto išvada iš nepalankiose padėtyse esančių Denverio vietovių (Kingston ir kt., 2026) šį vaizdą patvirtina – pastaroji su išlyga: jaunuolių areštų už smurtą sumažėjimas pasireiškė tik vienoje iš dviejų bendruomenių, o tai rodo, kad sėkmę lemia kontekstas ir įgyvendinimo kokybė (daugiau apie Denverio tyrimą).

Ne mažiau svarbu, ko įrodymai nepalaiko. Ilgalaikis JAV tyrimo poveikis pirmiausia susijęs su užkirstu keliu rizikingo elgesio pradžiai, o ne su dabartiniu elgesiu 21 metų amžiuje; visuminis testas visų pirminių vertinamųjų rodiklių atžvilgiu per plauką nepasiekė reikšmingumo, o poveikis buvo sutelktas tarp jaunų vyrų (Oesterle ir kt., 2018). Palankaus poveikio apsauginiams veiksniams 8 klasėje (Kim, Gloppen ir kt., 2015) 10 klasėje jau nebuvo galima nuosekliai aptikti (Kim, Oesterle ir kt., 2015). Pačiuose tyrimuose yra ir artumo efektas: nemaža dalis patikimiausių išvadų gauta iš grupės, sukūrusios šį požiūrį; nepriklausomi pakartojimai Pensilvanijoje, Australijoje ir Denveryje rodo ta pačia kryptimi, tačiau vertinant juos reikia turėti omenyje programos ir vertinimo artumą. 2025 m. lapkritį Jungtinės Karalystės Youth Endowment Fund sujungė 41 poveikio dydį iš 13 publikacijų ir nustatė bendrą santykinę riziką 0,93 smurto ir nusikalstamumo rezultatų atžvilgiu, o 95 % pasikliautinasis intervalas nuo 0,84 iki 1,02 apima nulinį poveikį; požiūris įvertintas kaip turintis mažą poveikį ir labai mažą pasitikėjimą, remiantis tyrimais, iš kurių nė vienas nebuvo atliktas Jungtinėje Karalystėje (mūsų verdikto skaitymas).

Europoje patikimų elgesio poveikio įrodymų dar laukiama. Vokietijos tyrimai iki šiol užtikrino tyrimo planą (Röding ir kt., 2022) ir instrumentą (Reder ir kt., 2024). Savivaldybės prevencijos sistemos lygmeniu CTC-EFF tyrimas stebėjimo laikotarpiu iki 2023 m. reikšmingo poveikio nenustatė; autoriai tai sieja su pandemijos sulėtinta įgyvendinimo pažanga (Röding ir kt., 2026). Akivaizdžiai padaugėjo įgyvendintų įrodymais grįstų programų (Decker ir kt., 2025) – kol kas ne paauglių elgesio. Tuo pat metu dvylikos vietovių porų metaanalizė nustato teigiamą bendrą poveikį taikymui (g = 0,57) ir 40,5 % skirtumų tarp vietovių priskiria įgyvendinimo kokybei (von Holt ir kt., 2025; kol kas tik konferencijos pranešimas). Šios išvados neprieštarauja viena kitai: kur CTC buvo gerai įgyvendinta, kažkas pajudėjo; vidutiniškai per visas vietoves, kurių dauguma pandemijos metu vos pasistūmėjo, – ne.

Prevencija pagal poreikį taip pat turi ribą. Ji dozuojama vietovės lygmeniu ir sumažina gradientą tarp vietovių; pačioje apkrautoje vietovėje labiausiai apkrautas šeimas pasiekti sunkiausia, nes savaiminė atranka į paslaugas seka tuo pačiu socialiniu gradientu. Be žemo slenksčio, išeinamojo darbo CTC prevencijos dilemą perkelia, o ne išsklaido (plg. Marmot Review, 2010). Galiausiai principinė rizikos veiksnių paradigmos kritika vis dar nusipelno rimto dėmesio – kad požiūris, sutelktas į riziką ir programas, gali individualizuoti struktūrines priežastis ir klijuoti etiketes jauniems žmonėms (Haines ir Case, 2008). Dvigubas dėmesys rizikos ir apsauginiams veiksniams šios kritikos nepanaikina; tai lieka profesinės refleksijos klausimu.

Išvada: principų paversimas veikiančiais

CTC nėra svetimkūnis, į kurį socialinis darbas leidžiasi įstumiamas, o požiūris iš jo paties gretų, kuris sieja jo principus su retu gėriu: sistemingu, vietove grįstu, duomenimis pagrįstu ir į rezultatus orientuotu vadovavimu. Ji rimtai žiūri į silpnąsias vietas, kurias socialinis darbas su vaikais ir jaunimu jau seniai įvardija pats savyje – poveikio spragą, paslaugų uždarumą skyriuose, duomenų stokojantį planavimą, prevencijos dilemą – ir paties profesijos vadovaujančius principus iš programinių nuostatų paverčia patikrinama praktika.

Atsakinga tai daryti ne mechaniškai „įrodymais grįstai“, o įrodymais informuotai: įrodymai remia profesinį sprendimą jo nepakeisdami. Ar CTC poveikis „socialiai teisingesnis“, lemia ne poveikio išmatuojamumas, o tai, ar ji plečia tikrąsias jaunų žmonių galimybes – gebėjimų požiūrio (angl. capability approach) matas (Otto ir Ziegler, 2010). Europos elgesio poveikio ir tęstinumo įrodymų dar teks sulaukti; kol kas parodytoji CTC stiprybė yra ta, kad ji metodiškai ir patikimai daro tai, kas teisinga, ką profesija daugiausia tik postulavo.